Pirmuosius muziejinių vertybių suvokimo orientyrus Rietavo istorijoje suformavo kunigaikščiai Oginskiai. XIX amžiuje paskutinę šios giminės rezidenciją Rietave išgarsino ne tiktai unikalių socialinių reformų, švietimo, kultūros, mokslo, technikos naujovių proveržis, bet ir puikūs meno kūrinių, archeologijos, senovinių ginklų, muzikos instrumentų rinkiniai, puošniai įrištų muzikinių natų, partitūrų kolekcija, turtinga dvaro biblioteka...
Įvairios negandos lėmė, kad daugelį šių vertybių XX a. pirmoje pusėje ( o ir vėlesniais metais!) Rietavas negrįžtamai prarado. Išliko tik tai, kas visuotinių suiručių, kultūrinių nuosmukių metu atsidūrė didesnių miestų muziejuose, bibliotekų, archyvų fonduose, privačiose kolekcijose. Suprantama, kad šie praradimai aitrino Rietavo šviesuomenės gyvenimą, žadino pasiryžimą formuoti prielaidas patikimam Rietavo krašto istorijos išsaugojimui ir eksponavimui.
Rietavo muziejaus idėją brandino ne viena kultūros puoselėtojų karta. Apie tai byloja publikacijos archyviniuose leidiniuose, teminiai užrašai istorinėse fotografijose, įvairūs susirašinėjimų dokumentai. Idėjos gyvybingumą primena ir atskirų Rietavo šviesuolių, mokytojų, dėstytojų gyvenimas, pašvęstas visuomeninių muziejų ar bent jau muziejinių kampelių kūrimui. XX a. antroje pusėje nemažai vertingos kraštotyrinės medžiagos, muziejinių eksponatų buvo sukaupta Rietavo L. Ivinskio gimnazijoje (anuo metu – Rietavo vidurinėje mokykloje), Žemaitijos kolegijoje (anuomet – Rietavo tarybiniame ūkyje technikume), taip pat ir kitose Rietavo savivaldybės mokyklose ir įstaigose. Deja, vykstant įvairioms reorganizacijoms, įstaigų vadovų, darbuotojų kaitai, dalis sukauptų vertybių iš kai kurių visuomeninių muziejų vėl „išsivaikščiojo po žmones“, negrįžtamai pradingo.
Realios prielaidos patikimos, ilgalaikės muziejinės vizijos vystymuisi ėmė ryškėti tik 1990-1991 metais. Po atkaklių Rietavo ir Lietuvos šviesuomenės pastangų Atgimimo laikotarpiu prasidėjo lemiamas ilgai vilkintų ir žlugdytų Bogdano Oginskio muzikos mokyklos rūmų restauravimo darbų etapas. Jį užbaigus, čia ir buvo numatyta įkurti būsimą muziejų. Čia derėtų priminti, kad 1971 m. į dvaro sodybą įsiveržus milžiniškoms tuometinio Rietavo tarybinio ūkio technikumo statyboms, šis unikalus XIX a. kultūros židinys buvo pasmerktas ... sugriūti!
1999 m. pagrindiniai atstatymo ir komplikuoto restauravimo darbai buvo užbaigti ir liepos 24 dieną čia buvo atidaryta Žemaičių dailės muziejaus globojama III Pasaulio žemaičių dailės parodos dalinė ekspozicija. Rietaviškiai galėjo betarpiškai susipažinti su Adomo Galdiko tapybos darbais, Juozo Vosyliaus tapytomis Oginskių istorijos freskomis, įžymių asmenybių portretų kolekcija. Kadangi tuo metu Rietavas priklausė Plungės rajonui, ką tik užgimusiam muziejui buvo suteiktas Žemaičių dailės muziejaus filialo statusas.
2000 m. Rietavas atgavo savivaldos teises. Viename iš pirmųjų posėdžių naujoji savivaldybės taryba,
„ ...pripažindama išskirtinę Oginskių kultūros paveldo reikšmę Rietavo istorijai ir jo kultūrinės raidos perspektyvai;
norėdama kaupti, tirti ir išsaugoti Rietavo krašto materialines ir dvasines kultūros vertybes;
siekdama užtikrinti 1990 m. sėkmingai pradėtų Oginskio dvaro sodybos paminklinių objektų restauravimo darbų tęstinumą ir tinkamą jų priežiūrą;
numatydama plėtoti ryšius ir programinį bendradarbiavimą su perspektyviais Žemaitijos regiono kultūros-turizmo centrais bei Oginskių kultūros paveldo židiniais kitose Lietuvos Respublikos vietovėse bei užsienyje;
vadovaudamasi nuostata, kad šie tikslai (...) sudaro prielaidas įprasminti ir pratęsti įžymių Rietavo krašto švietėjų, kultūros puoselėtojų darbus ir siekius“ ,
nusprendė nuo 2000 m. birželio 1 dienos įsteigti savarankišką biudžetinę įstaigą – Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejų. Be muziejinių rūpesčių, jam buvo patikėtas Rietavo dvaro sodybos paminklinių objektų ir parko priežiūros darbų organizavimas. Pirmuoju muziejaus direktoriumi tapo Vytas Rutkauskas, vyr. fondo saugotoja – Milda Vyšteinaitė (ji, beje, muziejaus rinkinių formavimo darbą kryptingai dirbo nuo 1994 metų), ekspozicijos salių prižiūrėtoja, tuo pačiu sekretore – Danutė Lengvinienė, parko priežiūros vyr. darbininku – Antanas Šiuparys.
Į SKYRIAUS PRADŽIĄ
|
